Pirmiausia buvo Nekrošius ir jo sąmoningo primityvizmo, pantomiminių sapnų, kuriamų aktorių-vaikų, aktorių-lietuvių valstiečių, stilistika. Pusė Tumino ir Koršunovo kūrybos buvo, turėjo būti reakcija į šią kalbą, mėginimas sukurti savą integralumą priešinantis sceniniams Nekrošiaus sumanymams ir juos tęsiant. Nuo XX a. devintojo dešimtmečio Lietuvos teatro galia kaip tik ir rėmėsi šio vidinio dialogo kultivavimu, stilistinio kitoniškumo teigimu. Dabar esu Vilniaus festivalyje „Sirenos“ ir matau, kaip stipriai jis pasikeitė per pastaruosius metus. Kaip sueuropėjo ir sukosmopolitėjo. Svarbiausius spektaklius Vilniaus scenoje stato režisieriai iš viso pasaulio: vengrai, lenkai, švedai, vokiečiai, amerikiečiai. Nebeliko dialogo su Nekrošiumi – tai Europos dialogas. Tai nėra Nekrošiaus arba Koršunovo laimėjimų nuvertinimas – tiesiog kūryba greta jų. Kitoje srovėje.
Ross-ija „Trys seserys“, režisierė Yana Ross, Lietuvos nacionalinis dramos teatras
Scenoje nėra Prozorovų namo, kupino prieš metus mirusio tėvo atminimo ženklų – Čechovo veikėjai visą savo laisvalaikį praleidžia karinėje valgykloje, įrengtoje oro uosto palapinėje Lietuvoje esančios karinės bazės teritorijoje. Galbūt tai miestelis Rukla centrinėje šalies dalyje, kur nuo 2017 metų sausio dirba rytinių sąjungos sienų gynimo vadovybė. O gal kokia visiškai kita vieta. Tačiau Yanos Ross „Trijų seserų“ veiksmas prasidės tik už kokių poros metų, kai kariams įkyrės taisyklės, kai jie pajus savo izoliacijos beprasmybę ir periferinės misijos bergždumą. Taigi šio spektaklio dabartis tiesiog yra netolima ateitis, esanti vos per žingsnį arčiau nei mes tos utopinės realybės – su geresniais žmonėmis, būtybėmis, giliai ir sąmoningai gyvenančiomis harmonijoje su savimi ir gamta, apie kurią svajojo XIX a. pabaigoje Čechovo karininkai. Tačiau nė viena tų svajų neišsipildė, gyvenimas liko toks pats – joks. Kaip ir tada, karas tarytum kabo ant plauko. Yana Ross jaučia, kad scenoje turi atkurti įtampą, kokia tvyrojo dramos rašymo laikais – epochoje su santvarkos virsmų, ore tvyrančio karo su Japonija, o vėliau – pasaulinio karo, vienos ir kitos revoliucijų nuojautomis. Todėl esame Lietuvoje, vėl išsigandusioje Rusijos, netoli nuo neužgesinamo konflikto Donbase, bejėgiškoje Šiaurės Atlanto sąjungos kariuomenėje.