Lenkų teatro kritikas susižavėjo Vilniaus festivaliu "Sirenos"

Pirmiausia buvo Nekrošius ir jo sąmoningo primityvizmo, pantomiminių sapnų, kuriamų aktorių-vaikų, aktorių-lietuvių valstiečių, stilistika. Pusė Tumino ir Koršunovo kūrybos buvo, turėjo būti reakcija į šią kalbą, mėginimas sukurti savą integralumą priešinantis sceniniams Nekrošiaus sumanymams ir juos tęsiant. Nuo XX a. devintojo dešimtmečio Lietuvos teatro galia kaip tik ir rėmėsi šio vidinio dialogo kultivavimu, stilistinio kitoniškumo teigimu. Dabar esu Vilniaus festivalyje „Sirenos“ ir matau, kaip stipriai jis pasikeitė per pastaruosius metus. Kaip sueuropėjo ir sukosmopolitėjo. Svarbiausius spektaklius Vilniaus scenoje stato režisieriai iš viso pasaulio: vengrai, lenkai, švedai, vokiečiai, amerikiečiai. Nebeliko dialogo su Nekrošiumi – tai Europos dialogas. Tai nėra Nekrošiaus arba Koršunovo laimėjimų nuvertinimas – tiesiog kūryba greta jų. Kitoje srovėje.

Ross-ija „Trys seserys“, režisierė Yana Ross, Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Scenoje nėra Prozorovų namo, kupino prieš metus mirusio tėvo atminimo ženklų – Čechovo veikėjai visą savo laisvalaikį praleidžia karinėje valgykloje, įrengtoje oro uosto palapinėje Lietuvoje esančios karinės bazės teritorijoje. Galbūt tai miestelis Rukla centrinėje šalies dalyje, kur nuo 2017 metų sausio dirba rytinių sąjungos sienų gynimo vadovybė. O gal kokia visiškai kita vieta. Tačiau Yanos Ross „Trijų seserų“ veiksmas prasidės tik už kokių poros metų, kai kariams įkyrės taisyklės, kai jie pajus savo izoliacijos beprasmybę ir periferinės misijos bergždumą. Taigi šio spektaklio dabartis tiesiog yra netolima ateitis, esanti vos per žingsnį arčiau nei mes tos utopinės realybės – su geresniais žmonėmis, būtybėmis, giliai ir sąmoningai gyvenančiomis harmonijoje su savimi ir gamta, apie kurią svajojo XIX a. pabaigoje Čechovo karininkai. Tačiau nė viena tų svajų neišsipildė, gyvenimas liko toks pats – joks. Kaip ir tada, karas tarytum kabo ant plauko. Yana Ross jaučia, kad scenoje turi atkurti įtampą, kokia tvyrojo dramos rašymo laikais – epochoje su santvarkos virsmų, ore tvyrančio karo su Japonija, o vėliau – pasaulinio karo, vienos ir kitos revoliucijų nuojautomis. Todėl esame Lietuvoje, vėl išsigandusioje Rusijos, netoli nuo neužgesinamo konflikto Donbase, bejėgiškoje Šiaurės Atlanto sąjungos kariuomenėje.

Trys seserys

Čechovo „Trys seserys“, pastatytos be kariškių, su veikėjais, pakeistais į paprastus civilius, paprastai nepasiseka. Į letargą nugrimzdusi armija, armija, laukianti beprasmės dislokacijos, Čechovo pjesėje visada kuria stulbinantį kontekstą. Prozorovų veidai kaista ir blykšta tik mundurų fone. Jie taip pat yra armija – nuolat atsitraukianti, be vado. Prozorovai išgyvena nepageidaujamos brandos traumą. Olgai 50, gal 48 metai. Maša ir Irina šiek tiek jaunesnės. Jų grožis apvyto, jos pražilo, liovėsi savimi rūpintis. Jei kas nutiktų, iš naujo gyvenimo jau nepradėtų. Karas arba kad ir bazės likvidacija sugriaus jų trapų, mažą pastovumą – pasaulį, kuriame priprato būti sukąstais dantimis. Irina, Olga ir Maša – Rusijos generolo dukros, jį praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje sovietų maršalai perkėlė į Lietuvą. Žlugus SSRS, Raudonajai Armijai pasitraukus į rytus, tėvas metė tarnybą, į Maskvą negrįžo. Jis ir jo šeima tikriausiai iš pradžių pasirinko ne piliečių statusą, po to pamėgino asimiliuotis į lietuvių visuomenę. Seserys jau kalba naujosios tėvynės kalba, primiršta rusiškų žodžių skambesį ir prasmę.

Irina (aktorė Monika Bičiūnaitė) dirba valgykloje – galbūt yra jos savininkė, gal pardavėja, o gal tik tvarkytoja. Maskva lietuvių seserims Prozorovoms tėra vaikystė. Nei galimybė, nei ateitis. Jos neturi prisiminimų, nesiilgi nei senosios sistemos, nei šalies, juolab žmonių. Seserys bijo to, kas nutiks, jei rusai vėl čia pasirodys. Tiesą sakant, nebeturi pasirodyti; bet iš jų tikrovės išnyks tik tai, kas nėra Maskva, arba Rusija. Nes virš jų kybo dvigubos mentalinės išdavystės patirtis, juk iš pradžių išdavė Rusiją dėl Lietuvos, o dabar turėtų vėl išduoti vieną šalį dėl kitos arba būti tuo įtarinėjamos. Jų europietiškumas, lietuviškumas, naujoviškumas trapus kaip ižas. Maskva kybo virš jų kaip faktas. Niekas nenori jon važiuoti, seserys netrokšta sugrįžti – labiau jau Maskva pati čia sugrįš, primins apie praeitį, apie duotą pažadą. Vietoj šūkio „Į Maskvą! Į Maskvą!“ lietuvių spektaklyje skamba neišsakyta grėsmė: „Maskva grįžta!“. Ir grįš ne tik kaip idėja, bet kaip materializavusis galia. Užims ištuštėjusias vietas šalyje ir jos gyventojuose. Yanos Ross spektaklyje geografija, istorija ir laikas grįžta į senas vėžes. Kai veikėjai kalba, kas bus po 100, 200 metų, atrodo, kad kalba apie pasaulį, kuris jau buvo.

Prozorovai Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje sukarinti dar labiau, nei jų literatūriniai primavaizdžiai, nes visada galvojo, kad kariškiai juos apgins. Nuo „Maskvos“, nuo troškimo būti jos dalimi. Ross spektaklyje – bent jau pirmuosiuose dviejuose veiksmuose – kariškiai atrodo svarbesni už seseris. Keletas personažų esmingai pakeisti. Pakeistos jų tautybės: Rhode (aktorius Dainius Jankauskas) yra kariškis amerikietis, Tuzenbachas tarnavo Bundesvere, Veršininas – lenkas, barzdotas kapitonas Aleksas Veršinskis (aktorius Tadas Gryn). Lietuvių Solionas pavadintas Druskiu (aktorius Paulius Tamolė). Tuzenbachas (aktorius Daumantas Ciunis) vertėjauja vien angliškai kalbančiam Rhodei, tačiau ir pats leidžiasi į ilgus monologus, sakomus vokiečių kalba, Veršinskis prisistato lenkiškai. Ir kartais tai jam trenkia į galvą kaip sodos vanduo.

Scenos viduryje valgyklos staliukai, stovyklavimui ar karinėms pratyboms naudojamos kėdės, kairėje – pianinas ir televizorius, dešinėje – judamas prekystalis maistui iš virtuvės patiekti, atsargos atvažiuoja juo lyg bagažas oro uoste. Metalas. Funkcionalumas. Gerai sutvarkytos vietos dabartiškumas. Scenos gilumoje ekranų mozaika rodo įvairias erdvės detales – lyg iš apsaugos monitoriaus, nerimastingai stebinčio bazės punktus. Vėliau tuose ekranuose pasirodo reportažai iš armijos pratybų, manevrų ir poligonų. Girdisi tankų, katiušų šūviai. Praskrenda lėktuvai. Ir vis daugiau priartintų veikėjų veidų. Sveikinančių Iriną, atsisveikinančių su baronu Tuzenbachu.

Valgykloje vyks keturi svarbiausi spektaklio įvykiai: Irinos gimtadienis, Kūčios, bazės gaisras, Irinos ir Tuzenbacho vestuvės. Kiekvieną kartą Ross perkelia mus į patį šventės, kalbų, įvykių centrą. Tyrinėja situacijas, kuriose visi veikėjai yra kartu, ir tikrina, kas iš to bendro buvimo išeina. Ar galima tada pasakyti tiesą? Kaip pasislėpti minioje? Ką girdi kiti, o ko nenori girdėti?

Trys seserys

Svarbiausias spektaklio formos sprendimas – veikėjų perkėlimas iš antrojo plano į pirmąjį ir balso suteikimas tiems, apie kuriuos dramoje tik kalbama. Dingo Anfisa ir Ferapontas, tačiau išryškintas Kulyginas – geras, linksmas žmogelis, kuris visiems padeda ir viską atleidžia, čia jis vadinamas Teodoru (aktorius Ramūnas Cicėnas). Na ir visų pirma į sceną įsiveržia Veršinino-Veršinskio uošvė (aktorė Vaiva Mainelytė) ir jo išprotėjusi žmona. Motina kalba tik lenkiškai, žmonos vardas – Agnieška, ji laiba, rudaplaukė, apsitempusi džinsais ir spalvotais marškinėliais (aktorė Miglė Polikevičiūtė). Turbūt penkiolika metų jaunesnė už Mašą (aktorė Rimantė Valiukaitė), kuri visą laiką vilki juodas kelnes ir palaidinę, jau pražilusi, su cigarete. Agnieška sako dalį pulkininko tekstų, visų pirma tuos svajokliškus, pirmajame veiksme šoka su visais karininkais gimtadienio šventėje. Antrojo veiksmo pabaigoje, apsivilkusi karnavaliniais drabužiais, išdažytu veidu, stovi viduryje scenos šalia lygiai taip pat palikto Kulygino. Jį Andrejus įkalbino imtis globoti Natašos vaiką, ji pavėlavo į Naujųjų metų sutiktuves. Abu išduoti, apgauti, bejėgiai savo meilėje be atsako. Ir tada apsikeičia linkėjimais, rituališkai bučiuojasi. Solionas-Druskis ant rato uždega fejerverkus, teatras, atrodo, pradeda liepsnoti nuo žiežirbų, kurios lekia į visas puses. Ir galiausiai lieka tik raudonas įkaitęs ratas, lyg iki pamatų sudegusios meilės simbolis.

Kadangi pirmosios dalies pabaigoje buvo ugnis, tai po pertraukos veikėjai iki kelių braido po putas. Bazė sudegė. Įsiutęs Vieršinskis pasakoja, kaip išgelbėjo savo dukreles, pasiklydusias tarp dūmų. Numeta kaip rastas gulinčią Agniešką ant žemės. Ir beviltiškai glaustosi prie Mašos. Olga (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) žvelgia į brolį per Brolių Karamazovų prizmę. Įsitraukusi į Dostojevskio skaitymą – gal skaito, kad iš naujo suprastų, kas yra ta Rusija – ji painioja Andrejų su Alioša. Jis kaip ir anas – nepasirengęs, neapibrėžtas, pasyvus. Marius Repšys išryškina visus bloguosius Prozorovo charakterio bruožus. Žinoma, jis linksmas, su įkarščiu groja svečiams pianinu ir komiškai kapoja tortus ir salotas, tačiau visų pirma yra savimyla, negailestingas, žaidžia pokerį internete, pralaimi ir skolinasi eurą iš Rhode. Netgi sutinka su jo pasiūlymu išnuomoti pasileidėlę žmoną (aktorė Toma Vaškevičiūtė; Čechovo Nataša virto lietuviška Nomeda).

Ross nepasigailėjo dramoje tvyrančios įsimylėjimo euforijos ir nemylėjimo nelaimės. Žvelgia į veikėjų meiles ironiškai. Tačiau jų santykių pabaiga yra tradiciškai persmelkianti. Maša negali atsiplėšti nuo jaunesnio meilužio, skausmingai įsisiurbia jam į lūpas, keletui žmonių prisieina ją raminti. Tuzenbacho ir Irinos santuoka pasmerktos žlugti, jauniausioji Prozorova baltą suknelę pakeitė darbiniais drabužiais. Jos seserys ir nėščia Nomeda įsispraudė į violetines pamergių sukneles. Pabaigoje nėra jokio seserų solidarumo, visi veikėjai išėjo ieškoti Tuzenbacho. Į sceną grįžta vieniša Agnieška, tikriausiai ištrūko iš vyro ir klajoja po tuštėjančią bazę. Ekrane pasirodo filmas apie Tuzenbacho savižudybę, keletas pasikartojančių kadrų su karininku, žvelgiančiu į už lango plytinčią pilkumą ir nuleidžiančiu ginklo saugiklį. Ne, Tuzenbachas nusižudo ne iš meilės, ne dėl to, kad jį atstūmė, jo nemyli Irina. Jo veiksmas – egzistencinis atsakas. Grįžimas į Vokietiją nieko neduos, ši bazė pasienyje jam parodė visa ko beprasmybę – ginamų vertybių, kovos dėl žmogaus. Nieko niekam neišvertė – Rhode išvyksta prasilošęs, neįsiminęs nė vieno lietuviško žodžio, netrukus pamirš, kur buvo šita bazė. Tuzenbachas spaudžia pistoletą sugrubusiose rankose. Ar šauna? Ross nenori to parodyti. Suteikia žodį Agnieškai, lėktuvinio angaro Kasandrai. Agnieška sako Andrejaus monologo fragmentą. Apie tai, kad visą gyvenimą pramiegame, kad tampame nuobodūs ir jokie. Gimsta vaikai, kurie tampa tokiais pat kaip mes. Ir visa žmonija miega, kol to sapno pabaigoje išnyksta: „Mirs visi mūsų giminės ir visi artimieji, išnyks miestai ir šalys, kuriose gyvenome“. Kai žiūrovų salėje stoja mirtina tyla, Polikevičiūtė pabrėžia sakinį, kad gyvenimo prasmė tokia ir yra – tai tik prasmė, jokios kitos prasmės nėra. „Didieji mūsų laikų žmonės žvelgia į jus abejodami ir patyliukais šaiposi“. Ross spektaklio Rusija – nebūtinai galingas Rytų šešėlis, visų pirma tai mumyse pačiuose glūdinti negalia ir beprasmybė.

Tai vienas liūdniausių Trijų seserų finalų, kokį teko matyti.

Łukasz Drewniak, Teatralny.pl, 2017-10-02

Iš lenkų kalbos išvertė Helmutas Šabasevičius

trysseserys nacionalisdramosteatras
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Laisvalaikis
Bilietas į renginį - puiki dovana ir senam, ir jaunam, ir artimam giminaičiui, ir mylimam draugui. Tačiau renginių pasiūla, ypač didžiuosiuose šalies miestuose, tokia didelė, kad kitam asmeniui išrinkti tinkamiausią ir įdomiausią renginį lengva ne visada. Šiuo metu bilietų į daugiau nei 2 tūkst. renginių siūlanti bilietų platinimo bendrovė „Tiketa" pasidalino mintimis apie tai, kokius renginius reikėtų rinktis pagal žmogaus Zodiako ženklą.   AVINAS  Ugning...
Laisvalaikis
Atvėsus orams ir užšalus sekliesiems šalies vandens telkiniams, aplinkosaugininkai primena žvejams mėgėjams, kad privalu laikytis žvejybos ant ledo reikalavimų ir elgtis atsakingai. Artimiausiomis dienomis, kaip praneša Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (LHMT), ledo danga jau susidarys ir vidutinio gylio ežeruose. Ledas laikomas nesaugiu, jeigu yra plonesnis nei 7 cm. Jis formuojasi nuo priekrantės zonos, todėl yra saugus tik...
Laisvalaikis
Arbata yra vienas populiariausių gėrimų visame pasaulyje, tad nenuostabu, jog metuose egzistuoja ypatinga diena, skirta būtent šiam gėrimui. Tai – gruodžio 15-oji, Tarptautinė arbatos diena. Šios dienos sukūrimo idėja egzistavo daugelį metų, tačiau veiksmų buvo imtąsi prieš kiek daugiau nei dešimtmetį. Pirmieji šventiniai renginiai vyko 2005 metais Delyje ir 2006 metais Šri Lankoje. Tarptautinė arbatos diena nebuvo sukurta tam, kad tądien išgertumėte vienu...
Sveikata
Kraujo donorystė ir profesionalus ar aktyvus sportas suderinama, jei abi šios veiklos yra planuojamos iš anksto. Paaukojus kraujo į treniruotes reikėtų grįžti palengva, nepervargti, prižiūrėti mitybą“, – pataria klubo Vilniaus „Rytas“ treneris Evaldas Kandratavičius. Jo treniruojamų krepšininkų manymu, didelis privalumas, jei sportuojantis žmogus aukoja kraujo. Kraujo donorystė svarbi ir sportininkams Vilniaus „Rytas“ klubo krepšininkas Mindaugas Girdžiūna...
Laisvalaikis
Gruodžio 14 d. Vilniaus kongresų rūmuose ir gruodžio 15 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras su savo vadovu Gintaru Rinkevičiumi ir kviestiniais solistais meta iššūkį amerikietiškų kalėdinių hitų vajui ir parduotuvių šturmui siūlydami bent vieną vakarą susigrąžinti tikrąją Advento dvasią ir rimtį. Neturiu jokio nusistatymo prieš „Happy Holiday" ar „Santa Claus Is Comin' to Town". Puikios, melodingos, šventinės dain...
Įvykiai
„Wizz Air“, sparčiausiai auganti aviakompanija Europoje ir pirmaujanti žemų sąnaudų oro bendrovė centrinėje ir Rytų Europoje, pervežė 7 milijonus keleivių Lietuvos žemų sąnaudų maršrutais. Laimingoji 7-milijoninė keleivė atvyko į Vilniaus oro uostą iš Eindhoveno ir jai buvo įteiktas bendrovės kelionės čekis.   „Džiaugiamės šiuo itin svarbiu visai bendrovei pasiekimu Lietuvoje. Nuo pat pirmojo mūsų skrydžio prieš septynerius metus iš Vilniaus 2011 m. baland...
Įvykiai
Daugiau kaip 40 Lietuvos profesinių sąjungų vieningai skelbia palaikymą mokytojams ir rengia masinę protesto akciją „Paskutinis skambutis“. Sekmadienį, 14 valandą numatomos eitynės ir protesto mitingas prie Vyriausybės. Su mokytojais ir už mokytojus. Šia akcija norima parodyti, kad pedagogai yra ne vieni ir  visuomenė solidarizuojasi su mokytojais ir kad  kiekvieno mokytojo reikalas tampa bendru reikalu.  14 valandą gyva žmonių grandine susikabins rankomis...
Įvykiai
Gruodžio 3 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vyko padėkos vakaras, į kurį  susirinko daugiau nei keturi šimtai savanorių iš visos Lietuvos, paskyrusių savo laiko Lietuvai – įvairioms savanorystės veikloms. Filharmonijoje vyko vieno iš kertinių valstybės atkūrimo šimtmečio projektų „Šimtmečio dovanos“ finalinis renginys. Vos kiek daugiau nei prieš metus startavęs „Šimtmečio dovanų“ projektas suvienijo daugiau nei 400 000 žmonių, kurie Lietuvai padova...
Verslas
Dalijimosi automobiliais bendrovė „CityBee“ paskelbė, kad nuo šiandien jų klientams prieinamas vienas iš praeitų metų konkurso „Metų automobilis 2018“ tautos automobilio kategorijos lyderių – prabangus krosoveris „Alfa Romeo Stelvio“. Iš viso jų „CityBee“ autoparke bus du. Vienas į gatves išriedės Vilniuje, o kitas – Kaune. Automobilį išbandę Lietuvos ir Latvijos automobilių žurnalistai teigia, kad „Stelvio“ – lengvai valdomas miesto visureigis, kuriame su...