Į Lietuvą, Vilniaus „Siemens“ areną, pirmą kartą atvykstančios trupės „The Illusionists“ magas portugalas Luis de Matos vadinamas Magijos meistru. Jis magijos klasikos ekspertas, sukaupęs daugiau nei 5 tūkst. magijos knygų, parašytų nuo XVI a., biblioteką ir pelnęs ne vieną dešimtį garbių apdovanojimų. Per futbolo stadiono Porto mieste, Portugalijoje, atidarymą jis vienu metu pradangino 52 001 šilkinę nosinaitę ir pateko į Gineso rekordų istoriją. „Aš esu apgavikas, aš kuriu iliuziją, tačiau žmonėms aš dovanoju magijos stebuklą, kuris nutinka, kai žiūrovai manimi patiki“, – tvirtina Luis de Matos, garsėjantis ne tik savo meistriškumu, bet ir savitu požiūriu į magijos meną.
Apie iliuziją ir magiją kalbate kaip apie du skirtingus dalykus, kuo iliuzionistas skiriasi nuo mago?
Kai kam nors aiškinu, kuo užsiimu, naudoju tris žodžius – gudrybė, iliuzija ir magija. Visi šie žodžiai man reiškia skirtingus dalykus. Gudrybės man yra kaip muzikantui instrumentai. Tai nematomi daiktai, veidrodžiai, specialios dėžės ar nuotoliniai valdymo pultai. Jais pasinaudodamas aš kuriu iliuziją: tai, kas atrodo lyg skrenda, bet iš tiesų neskrenda, tai, kas atrodo perpjauta, bet iš tiesų nėra perpjauta. Galiausiai yra magija, kuri yra pati svarbiausia. Magija įmanoma tik tada, kai žiūrovas manimi visiškai pasitiki. Pavyzdžiui, kai repetuoju namuose, galiu naudoti įvairius daiktus – gudrybes – ir kurti iliuziją, tačiau magija atsiranda tik tuomet, kai žiūrovai manimi patiki, kai jie man leidžia priversti juos svajoti, sužadinti fantaziją, kai galiu priversti juos patikėti neįtikėtinais dalykais.
Kuo save laikote – iliuzionistu ar magu?
Norėčiau būti magu, tačiau tai priklauso nuo auditorijos: ar ji kartu su manimi leidžiasi į fantazijų kelionę, ar ne. Jeigu man nepasiseka padaryti taip, kad jie keliautų kartu, tuomet aš esu tik iliuzionistas. O jei pavyksta ir auditorijai smagu, jei jaučiu žmonių energiją ir emocijas, tuomet manau, kad esu magas.